Nuotaikinga ekskursija: Anykščiai + kukurūzų labirintai
Š. m. gražų saulėtą rugsėjo 25 d. rytą 6a, 7b ir 8b klasių Sofijos Kovalevskajos progimnazijos mokiniai bei mokytojos Jelena Klim, Viktorija Michnevič ir Edita Raulynaitytė susiruošė vykti į nuotaikingą ekskursiją intriguojančiu pavadinimu: Anykščiai + kukurūzų labirintai.
Jau ekskursijos pradžia žadėjo iš ties daug nepamirštamų įspūdžių, kadangi visi buvo gerai nusiteikę ir nekantravo pamatyti, kas bus toliau.
Taigi, važiavome dideliu autobusu, bet ne bet kaip, o su dainomis ir lydimi išmintingos gidės pasakojimų, kuri žvilgsnį vis nukreipdavo į svarbius, esminius dalykus:
– Pažvelkite, kaip gražiai nusidažę medžių lapai, – ragino ji.
Vėliau patikrino mūsų geografinį išprusimą:
– Pro kokią upę važiuojame?
– Šventąją! – energingai atsakinėjo mokiniai.
Būtent todėl dar sužinojome, kad Anykščiai yra nutolę nuo Utenos 33 km. Vėliau, jau nuvykę į pačius Anykščius, turėjome garbės pamatyti ir nusifotografuoti prie žymiojo lietuvių rašytojo Antano Baranausko paminklo. Pabuvoti šalia Anykščių šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčios arba pakilti į jos apžvalgos aikštelę, kuri buvo net 33 metrų aukštyje! Tiesa, kai kurie iš mūsų bijojo, bet vienas kitą padrąsinome, palaikėme ir kartu užkopę 186 laiptelius, pasiekėme bokšto viršūnę, grožėjomės nuostabia Anykščių apylinkių panorama, sužinojome Anykščių istoriją.
Toliau, sakralinės ervės įkvėpti, vykome į kukurūzų labirintus. O čia tai bent linksmybės! Bėgiojome, bendravome, o svarbiausia, pasitelkę sumanumą, nepasiklydome ir išėjome iš kukurūzų labirintų! Taip pat turėjome galimybę paskraidyti virš labirinto su karabinu, pabūti kreivų veidrodžių karalystėje, pažaisti mini golfą, pačiuožinėti kaskadomis su pripučiamomis pagalvėmis.
Ekskursijos kulminacija – Anykščių lajų takas. Matyti Anykščių šilelį, Šventosios vingius, lygumas aplink, esant 36 metrų aukštyje, pasiekti rankomis medžių viršūnes, buvo kažkas pasakiško, neįprasto. Maža to, pamatėme patį didžiausią Lietuvos riedulį – Puntuką. Aišku, prie jo taip pat nepatingėjome įsiamžinti.
Vakarop, pasilinksminę, pabendravę, pasisėmę naujų įspūdžių ir emocijų, grįžome į namus. Buvo gaila išvažiuoti, nes visi dar norėjome pratęsti ekskursiją, pamatyti daugiau Anykščių krašto, bet trūko laiko, tačiau buvo gera girdėti mokinių atsiliepimus: „ – Tai pati geriausia ekskursija!“
Taigi su nekantrumu laukiame galimybės grįžti į šią įspūdingą vietą dar kartą, kadangi čia tikrai yra ką pamatyti, tuo labiau, kad mokiniai jau svajoja apie ant Anykščių Kalitos kalno, esančią vasaros rogučių trasą.
